Debesylų kodai, nuausti kaladėlėmis

nuotrauka Gedimino Kudirkos

Kažkada buvo manoma, kad verpti siūlus ir iš jų austi juostas moteris išmokė laumės. Jos juk tuo nuolat užsiima – dėlioja žmogaus likimo gijas į gyvenimo juostą, vieniems įpindamos laimę, meilę, turtus, kitiems nepagailėdamos negandų. Seniai seniai, kai vaikai buvo gimdomi mažose pirtelėse sodybų pakraščiuose, ten sulėkdavo ir laumės – likimo dalytojos ir pradėdavo austi žmogaus kelią. O kai visas kelias būdavo nueitas, ženklai perskaityti, kodai įminti ir vargai atvargti, užmegzdavo laumės paskutinį mazgelį ir nukirpdavo siūlą.

Apie tai, kokia juostos prasmė, iš ko ir kaip jos daromos, kalbamės su tautodailininke Joniškio M. Slančiausko progimnazijos pradinių klasių mokytoja Ugne Vaineikiene.

Ugnė pasakoja, kad visada norėjo būti tekstilininke, tačiau pirma svajonė – mokytis dailės technikume,- neišsipildė. „Lankiau muzikos mokyklą, o ne dailės, todėl nebuvau pasiruošusi stojamiesiems egzaminams. Gavau prastą pažymį ir sugrįžau namo į Kėdainius verkdama...“ Tačiau noras austi niekur nedingo. Nedidelėmis namie rastomis staklelėmis išaudė pirmąją juostą. Deja nebuvo, kas pamoko, todėl dėliojo siūlus taip, kaip pačiai atrodė. Pirmoji juosta – labai paprasta, be raštų, todėl nedžiugino.

Studijuodama Šiauliuose, domėjosi kraštotyra. Kartu su bendraminčiais daug kaimo takelių išvaikščiota, daug žmonių prakalbinta ekspedicijose. Koncertams reikėjo rūbų, kuriuos studentai patys siuvosi iš lino, siuvinėjo, puošė nėriniais. Kažkas pamokė, kaip neturint audimo staklių juostą galima nusipinti. „Nupyniau ne vieną juostą. Jas išmainydavau į nagines, kankleles, kitus instrumentus, ar tiesiog dovanodavau.“ Vėliau sužinojo dar apie vieną tekstilės techniką – vijimą kaladėlėmis, ir išmoko kurti juostas šiuo būdu.

Jau prieš pora dešimtmečių kelios Ugnės pintos ir vytos juostos buvo eksponuotos tautodailės parodose. O paskui dailieji amatai buvo primiršti – visą laiką užimdavo darbas mokykloje, augantys vaikai, buitis.

Gal nebebūtų prie juostų vijimo grįžusi, jei ne jos vyras Gendrutis.“ Tik įsivaizduok, tokiu būdu juostos buvo daromos prieš daugybę šimtmečių. Šiandien nedaug žmonių šitai sugeba, o tu šią paslaptį žinai ir amatą šį dar moki!“

Išties, vijimo ir pynimo būdu juostos buvo daromos žymiai seniau, nei audžiamos staklėmis. Archeologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje juostos buvo vejamos nuo X a., (pagal kai kuriuos duomenis – jau IV a.). Ši technika naudota daugelyje šalių: ir Skandinavijoje, ir Egipte, ir Pietų Amerikoje, ir be abejo Latvijoje.

Juostos vejamos naudojant kietas keturkampes plokšteles, kurias šio amato meistrai vadina kaladėlėmis. Tradiciškai jos daromos iš kaulo, medžio, žalvario. Šiandien tam tikslui gali pasitarnauti kad ir plastikinės banko ar telefono kortelės. Plokštelių kampuose padaromos skylutės, per kurias perveriamas siūlas. Įvairiomis kryptimis sukant plokšteles, susidaro raštai. Vienai juostai nuvyti naudojama 20-26 kaladėlės, į kiekvieną jų veriama po 4 siūlus.  Juostos raštas pirmiausiai priklauso nuo to, kaip susiveriami siūlai, o paskui nuo kaladėlių sukimo krypčių.  „Kaladėlės pradeda „kalbėti“, ir tai savotiškai užburia“‘- sako Ugnė.

Ji pasakoja, kad šiandien juostoms nebeteikiama ankstesnė prasmė, bet dar ne visiškai užmarštyje išnykę tradicijos, rodančios, kad juostos laikytos labai stipria dvasine apsauga, ir lydėjo jos žmogų visą gyvenimą. Juosta buvo užrišama naujagimiui, kad apsaugotų nuo nužiūrėjimų ir pavojingų antgamtinių jėgų, dovanojama vaikinui, su kuriuo norima sieti gyvenimą. „Juosta rišama aplink juosmenį ne vien tam, kad kelnes prilaikytų. Juk tai žmogų juosiantis apsauginis ratas!“- sako Ugnė. Iš vytinių juostų buvo daromos arklių kamanos išlydint mylimuosius į karą, jomis surišami audinių rietimai kraičio skryniose. Atvykusi į naują šeimą jaunamartė apjuosdavo ir namų duris, ir šulinį, ir krosnį, tokiu būdu teikdama auką namų dvasioms, o tuo pačiu ir savotiškai pažymėdama teritoriją, kad ją priimtų ir įsileistų ten, kur iki šiol buvo anytos valdos.

O mirus žmogui, juostomis prilaikomas į duobę leidžiamas karstas.

Ugnė pastebi, kad tiek kalbant apie juostų vijimą, tiek apie gyvenimą vartojami tie patys arba panašūs žodžiai. Susipainiojo. Susivijo. Riša. Įdomu tai, kad kaladėles, naudojamas juostų vijimui, latviai vadina „burtukėmis“.

Juostų raštai - simboliai, kuriuos įvardiname paprastai: varnelė, saulutė, gyvatukė, tačiau manoma, kad jie turi kur kas gilesnę mitologinę prasmę. Gali būti, kad juose užkoduota tam tikra informacija, žinia, kurią perduoda baltų protėviai. Ypač daug legendų sklando apie Lielvardės juostą iš Latvijos. Sakoma, kad laikant delnus virš vienų ženklų, jaučiama šiluma, virš kitų – šaltis, o jos ženkluose slypi ir tautos istorija, ir net kosmoso kodas.

Vijimo technika išgauti geometrinius raštus gana sudėtinga. Pradžioje Ugnė daugiau „žaisdavo“ spalvomis, o raštai susidėliodavo atsitiktinai, intuityviai. Juostos spalvos ir piešinys neretai keldavo asociacijas su tam tikrais augalais, todėl mintyse paskirdavo juostą mėtai, debesylui, čiobreliui ar jonažolei. Vaistažolės jai pažįstamos ir artimos, kai kurias Ugnė augina, kitas renka pievose, ir komponuoja iš jų arbatas.

Ugnė Vaineikienė nežino, ar Šiaulių krašte dar kas nors veja juostas. Parodose ji būna vienintelė vytinių juostų autorė. Patarimų, naujų minčių gauna bendraudama su meistrais, iš tolimesnių Lietuvos vietų ar Latvijos atvykstančiais į gyvosios istorijos ir senųjų amatų demonstravimo renginius. Jų patarimai padėjo išgauti įvairesnių geometrinių raštų ir sukėlė įdomių minčių. Pavyzdžiui viena sutikta vėjėja sakiusi, kad negalima per visą juostos ilgį kartoti to paties motyvo, nes tai... pavojinga! Taip juostos autorę gali susekti laumė, eidama raštu lyg aiškiai paženklintu keliu. O štai nežymiai pakeitus raštą, pasikeičia kodas, pėdsakai sumėtyti, laumė suklaidinta. Internete Ugnė randa ir savo juostose išbando norvegiškus, egiptietiškus motyvus. Ji mano, kad šiuolaikinis žmogus nebūtinai turi užsisklęsti vietinėse tradicijose, nuolat kartodamas ir kartodamas tuos pačius raštus, o turi naudotis galimybe pasidairyti plačiau.

Prašoma pamokyti juostų vijimo, Ugnė visada mielai sutinka, tačiau rimtų, nuoširdžiai susidomėjusių  pasekėjų kol kas neturi. Nėra sudėtinga išmokti pagrindinius technikos principus. Sunkiausia – susiverti siūlus į kaladėles. O toliau – kruopštus, kantrybės reikalaujantis darbas. Juostų vijimui Ugnė skiria po kelias valandas vakarais. Būna, kad juostą nuveja per savaitę, būna kad per mėnesį. Naudoja vilnonius ar pusvilnonius siūlus ir griežtai atsisako sintetinių.

Šiandien juostos nebeturi praktinės paskirties – prilaikyti rūbą. Tai tiesiog dekoro elementas. Kol kas Ugnės juostos susuktos į ritinėlius, tik retsykiais išleidžiamos į parodas ar jomis apjuosiami koncertuose pasirodantys etnografinio ansamblio jaunieji dalyviai. Tačiau ateis diena, kai jos išsiskleis, suradę sau tinkamiausią erdvę. Ilgų valandų, dienų, metų darbas bus sujungtas į gyvenimo kilimą, spinduliuojantį visą į jį sudėtą energiją.

"Šiauliai Plius", Etaplius http://etaplius.lt/de%C2%ADbe%C2%ADsy%C2%ADlu-ko%C2%ADdai-nu%C2%ADvy%C2%ADti-ka%C2%ADla%C2%ADde%C2%ADle%C2%ADmis/