Gatvės žibintai suka lizdus...

Išsigandau, kai paskambinus dukrai,  atsiliepė vyriškas balsas: „Laba diena, čia Linos draugas.  Ji yra šalia manęs, bet negali kalbėti...“.  Pasakė, kad jie yra pas dantų gydytoją. Linai suleisti vaistai, nuo kurių visa burna nutirpusi, ir ji negali ištarti žodžio, o kai vaistų poveikis baigsis, ji man paskambins. Vaikinas kalbėjo maloniai ir mandagiai, tačiau vis vien nerimavau visas penkiolika minučių, iki kol man paskambino pati Lina ir užtikrino, kad viskas gerai. „Ma, tu nieko prieš, jei savaitgalį mes abu kartu parvažiuosim? Su Bernardu.“.

Oho, tai bent naujiena! Net nežinojau, kad mano antrakursė dukra draugauja su vaikinu, o čia jau prasideda supažindinimo su tėvais etapas! Ir vardas koks neįtikėtinas. Visą savaitę iki penktadienio vakaro jaučiausi lyg ant adatų, galvojau, kas gi tai per vaikinas, kokie jų santykiai, ar jau reiktų nusiteikti, kad tapsiu močiute, ką reikės pagaminti valgyti jų parvažiavimui, kažin kaip mums seksis bendrauti, ir apie ką reikės kalbėtis, ar jie miegos kartu ar atskirai... Visada galvojau, kad supažindinant savo išrinktuosius su tėvais, jie jaudinasi labiausiai. Dabar patyriau, kad ir tėvai, o jei tiksliau, motina, jaudinasi ir nerimauja. Gal net dar labiau. Lyg prieš egzaminą.

Parvažiavo jie penktadienį gerokai vėlai vakare. Pamačius dukrą, pati nejutau, kaip žvilgsnis nukrypo į jos pilvą... atrodo, jokių pokyčių. Bernardas ilgais juodais plaukais, grubaus rašto megztiniu, nuoširdžia šypsena. Pamačius jį, mano pastarosios savaitės nerimas iš karto dingo. Atrodo, geras vaikinas.

Smagiai vakarieniavome, paskui gėrėme arbatą. Kalbėjomės, juokavome. Stebėjau abu. Bendravimas toks paprastas, nuoširdus, matosi, kad yra tikrai geri draugai. Įsimylėjimo nedemonstravo. Sužinojau, kad Bernardas trečiakursis. Jis vilnietis.

Bernardui paklojau ant sofos, ir gulėdama lovoje įtempusi ausis bandžiau susigaudyti, kas vyksta. Jiedu dar sėdėjo virtuvėje, girdėjau balsus ir juoką. Paskui nuėjo miegoti, ir aš bandžiau išgirsti – kartu ar atskirai? Sugirgždėjo sofos spyruoklės... jie ten abu? Atrodo, ne...

Savaitgalis prabėgo nuostabiai. Važiavome į kaimą tetai padėti nukasti bulvių – ne tiek ir to darbo, bet tai mūsų kasmetinė tradicija, užsibaigianti lauže keptomis bulvėmis, tetos rūkytais lašinukais ir nuostabiausiais žagarėliais, vyšnių antpilu, kalbomis, senų nuotraukų žiūrėjimu. Bernardas patiko visiems, o ir jis pats, atrodo, kaime puikiai jautėsi. Tikrai šaunus vaikinas, pasisekė dukrai su juo.

Sekmadienio vakare abu išvyko. Vėl likau viena. Šypsodamasi peržiūrinėjau vėl ir vėl savaitgalio nuotraukas. Labai gražus mano dukros vaikinas. Ir labai įdomus. Ir mielas.

Kalbėdamasi telefonu su dukra, vis perduodavau linkėjimus Bernardui, ir nuo jo irgi vis linkėjimų gaudavau. Tačiau sekantį kartą dukra savaitgaliui parvažiavo viena. Pradėjus klausinėti, kur Bernardas, galų gale prapliupo juokais. Kaip aš galėjau pagalvoti, kad jie yra pora! Čia juk Bernardas, mama, jis tik šiaip draugas, ir nieko daugiau! Jo visi giminės Vilniuje, tai labai norėjo pamatyti kaimą, todėl įsiprašė kartu atvažiuoti.“ Ir, beje, jam labai kaime patiko. Ir tu, mama, jam labai patikai.“

Va tai tau! O aš jau džiaugiausi, kad geras žentas bus. Vis prisimindavau ir prisimindavau bulviakasio savaitgalį, ir Bernardas vis neišeidavo man iš galvos. Įsijungusi feisbuką susiradau jį tarp dukros draugų, apžiūrinėdavau nuotraukas, linksmo ir šiek tiek svajingo studentiško jo gyvenimo nuotrupas. Kelis kartus net buvau pradėjusi jam rašyti, bet žinutės vis neišsiųsdavau. Jis pats man parašė. Apie rudeniškas gatves, kuriose gatvės žibintai suka „lizdus‘ iš smulkių medžių šakelių, švytinčių lietumi. Nieko nesupratau. Lizdus? Tačiau kitą vakarą eidama iš darbo įdėmiau pasižiūrėjau, kaip žibintų šviesoje atrodo medžiai, ir išties pastebėjau, kad jų šakos išsidėsto keistais apskritimais. Tikrai, panašu į savotiškus lizdus! Šypsojausi tamsoje.

Pradėjome susirašinėti nuolat. Pasipasakodavome, ką matėme įdomaus, ką skaitome, kaip jaučiamės. Niekada iki tol negalvojau, kad man trūktų žmogaus, kuriam galėčiau išpasakoti savo dienas ir mintis. O dabar panorau vis daugiau dalintis su tuo jaunu vaikinu. Neįtikėtina, jis tik pora metų vyresnis už mano pačios dukrą, tačiau niekada nejutau, kad amžiaus skirtumas mums trukdytų bendrauti. Sykį net pagavau save flirtuojant! Ir jį taip pat! Ką visa tai reiškia? Nenorėjau gilintis ir mūsų bendravimą įvardinti kokiomis nors etiketėmis. Mes tik susirašinėjome.

Iki praeito savaitgalio. Kai jis buvo atvažiavęs. Juokavo, kad privalo patikrinti ar teisingai suka lizdus gatvės žibintai mūsų mieste. Bet iš tiesų mes net nebuvome niekur išėję. Praleidome visą savaitgalį dviese namuose. Pasakysiu tik tiek, ne ant sofos jis miegojo...

Labai bijau, kas bus, kai dukra sužinos. Kol kas jai nieko nesakėme. Iš tiesų juk mes nieko blogo nedarome. Abu esame laisvi, savo laimės valandėlių iš nieko nevagiame. Kodėl tuomet tokia kalta jaučiuosi, kad žmogus, apie kokį visą gyvenimą svajojau gimė dvidešimt metų vėliau negu aš?

"Prie kavos"