Hilja – aukšta, liekna, šviesiaplaukė, šviesiai mėlynomis akimis. Atvyko su šortukais (kojos lygiai ir gražiai įdegę, o marškinėliai slysta nuo pečių). Su jos atvykimu mūsų bendrame dušo kambaryje atsirado plaukų džiovintuvas. Hilja – šiaurės mergaitė. Jos veidas ramus, kai niekas nekalbina, ji sėdi sustingusi lyg gražus paveikslas. Ji groja pianinu ir studijuoja dailės istoriją, tačiau šiuo metu padarė vienerių metų pertrauką ir keliauja po Europą.
Danielius čia dirba kartu su vyresniuoju broliu. Abu vaikinai dirba nuo šešiolikos metų, nes jiems reikia išlaikyti ne tik save, bet ir savo varganoje šalyje darbo neturinčią motiną, jaunesnį brolį bei sesutę. Dažnai pavyksta darbo rasti Sicilijoje. Jie yra darbštūs ir sumanūs, triūsia netinginiaudami, nesiraukydami valgo, kas paduota, rūko cigaretes “Diana” (7 eurai už pakelį) ir geria vyną.
Danieliui patinka Hilja. Užsimovusi guminius batus ji ateina skinti alyvuogių ir dirba pusę dienos. Danielius žiūri į ją iš tolo, nedrįsdamas užkalbinti.
Tuo labiau, kad jis nemoka angliškai.
Hilja nemoka itališkai.
Jis gali pasikalbėti su savo Broliu, Bosu ir Ta Moteriške. Kartais net kalba apie ją, ir kartais ji net nujaučia, kad pokalbis yra apie ją, vis dar sėdi ramiu šiaurės merginos veidu, bet jos skruostai įrausta. O gal įrausta nuo vyno.
Ji kalbasi su Bosu, o daugiausia – su Ta Moteriške. Kartais Danielius girdi, kai jos abi savo kambaryje juokiasi.
Kai ją mato, Danieliui diena šviesesnė, darbas lengvesnis, o šypsena veide švyti net per lietų. Kai iš savo kambario antrame aukšte ji nulipa laiptais, pirmiausia pasigirsta kulniukų kaukšėjimas, paskui pasimato ilgos dailios kojos, paskui – baltų plaukų aureolė, o paskui pasigirsta “buondžiorno”. Jei Danielius į darbą išeina anksčiau, nei laiptais nulipo ji, jis guodžiasi Broliui ir Tai Moteriškei: “šiandien dar jos nemačiau”.
“Danieliau, prašau, pamokyk ją itališkai”,- sako Ta Moteriškė. “Kaip? Aš juk negaliu išversti ką sakau!”" “Bet tu gali rodyti ir įvardinti tai ką rodai!” Aha, šitaip jis galėtų, šitaip jis ir padarys. Rytoj. Nes šiandien jaučiasi šiek tiek nedrąsiai.
Vakarais, kai Bosas išjungia operą “Salomė” ir nueina miegoti, mes dar liekame keturiese. Žiūrime televizorių, kur Čak Noris kalba itališkai. Ekrano apačioje vaizdas truputį iškreiptas, ir mes juokiamės iš trumpakojo reindžerio Treveto, nušokusio nuo trumpakojo arklio.
Vaikinai išeina parūkyti. Grįžęs Vyresnysis Brolis sako Tai Moteriškei: “mano broleliui labai patinka ta mergaitė, bet jis nežino kaip jai pasakyti. Gal tu gali jai pasakyti?”
Man, tai yra Tai Moteriškei, atrodo, kad nieko čia sakyti nereikia, tokios deklaracijos per tarpininkus nieko neišspręstų, tik sukurtų nesmagias situacijas. “Ar aš tau atrodau kaip pašto karvelis?” klausiu. Danielius dar lauke, jis jau susinepatoginęs, nežino, kas vyksta viduje ir vaikšto apie namą barbendamas į langus. “Mano brolelis susigėdęs! Ajajai, dvidešimties metų, o taip susigėdęs!” – juokiasi Vyresnysis Brolis.
Hilja mūsų pokalbio nesupranta. Nuraudusiais skruostais pasiima savo stiklinę, išbaigia vyną ir išeina į virtuvę kartu su Ta Moteriške išplauti stiklinių. “Ar jai pasakei?”- klausia Vyresnysis Brolis, kai einame pro juos, sakydamos labanakt, o Danielius pagaliau įsidrąsinęs įeiti vidun sėdi prie durų šešėlyje.
Nepasakiau.
Na ką aš galiu padaryt? Kai paskutinį mano vakarą grįžtame su Hilja iš kaimo, kur pagaliau radome internetą, šilta naktis, čirpia cikados, o žvaigždės nepaprasto ryškumo, kai kalbamės taip, kaip galima tik tamsoje, o visos dvi pro šalį važiuojančios mašinos sustoja ir siūlosi pavežėti (nes pirmiausia jų žibintai apšviečia ilgas dailias Hiljos kojas, nes ji išėjusi su šortukais, nes džinsai išskalbti), ir ji sunerimusi, kaip paskui eis į kaimą interneto, kai kartu nebus manęs, aš klausiu, ar gerai, jei paprašyčiau Danieliaus, kad baigęs darbą ateitų jos pasitikti ir parlydėti namo. “Būtų tiesiog puiku!”- sako ji.
"Septyni virtieniai"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą