Laiminga yra ta moteris...

Mes turime tris vaikus. Berniukui – keturi mėnesiai. Mergaitėms penkeri metai. Ne, jos ne dvynės. Tarp jų – pusmečio skirtumas. Sakysite – taip nebūna? Sakysite, ko tiktai nebūna...

Po dviejų metų universitete sugrįžau namo galvą nuleidusi. Studentiškas mano gyvenimas netikėtai baigėsi. Kvailutė naivuolė aš. Atseit pabuvau pašėlusi ir šiuolaikiška. Sekantis gyvenimo etapas – vieniša motina. Draugės kalbėjo, paaugink metus, paskui palik mamai, grįžk studijuoti. Nepalikau, studijuoti negrįžau. Kai Nėrytei suėjo pusantrų metukų, pradėjau ją leisti į darželį, pati susiradau darbą gimtajame mieste. Be abejo buvo gaila paliktų studijų, bet ankstesnis nerūpestingas bendrabučio gyvenimas, labai aiškiai jutau, praėjo negrįžtamai.

Dirbau pašte. Kolektyvas nedidelis, draugiškas, žinoma būdavo dienų, kai nežmoniškai išvargdavau, bet kas vakarą atvėrus darželio duris dienos rūpesčius jau būdavau užmiršusi. Gražiausia valandėlė - mano mažiukė apsikabindavo man kaklą minkštomis rankytėmis ir savo vaikiška šneka išpasakodavo, ką ji per dieną patyrusi. Rengdavomės mes neskubėdamos, pasišnekučiuodamos, apžiūrėdamos ir jos, ir kitų vaikų piešinius. Kitos mamos paskubomis atlėkdavo, paskubomis savo vaikus pasigriebdavo, ir taip pat paskubomis išlėkdavo.

Aurutę visuomet pasiimdavo tėtis. Sutikdavau jį beveik kas vakarą. Gražu buvo žiūrėti į tokį rūpestingą vyriškį, aunantį dukrytei batukus, valantį nosytę, klausinėjantį kaip sekėsi. Vieną vakarą kai pliaupė lietus jis pasisiūlė mus su dukryte pavežėti iki namų. Labai gražu iš jo pusės! Mes gyvename netoli, su automobiliu tik kelios minutės, iš galinės sėdynės žiūrėjau į jo nugarą, gražiai pakirptus plaukus ir, prisipažinsiu, pavydėjau tai nepažįstamai moteriai, pas kurią jis kas vakarą sugrįžta.

Ir kaip aš nustebau, sužinojusi, kad nėra tokios! Kartą užsuko į paštą pasiimti paketo, o jam išėjus kolegės išpasakojo visą biografiją. Aurutės mama palikusi vos kelių mėnesių dukrytę išvažiavo į Angliją („ką, jinai čia darbo nebūtų radusi? Va tu susiradai! Kažin kas ją ten traukė į tą Angliją, žinom žinom, ką tokios ten dirba!“ – viena per kitą gageno mano kolegės). Dabar mergaitę tėtis augina vienas. („ O įsivaizduojat, kaip vyrui nelengva, ir papramogauti, ir su draugais susitikti norėtųsi, o dabar kas vakarą skalbimai, košytės, pasakėlės prieš miegą...“). O taip, puikiai įsivaizdavau, nes tai buvo mano pačios dabartinis gyvenimas.

Ar man pasirodė, ar jis irgi nustojo skubėti, pasiimdamas vaiką iš darželio? Aš ir pati užgaišdavau vis ilgiau. Stoviniuodavome abu prie lango, laikydami rankose vaikiškas kepurytes, o abi mergaitės bėgiojo aplink, rodydavo savo darbelius ir deklamuodavo eilėraštukus. Sužinojau, kad Aurutei labai patinka mano dukros kepurytė, tai prižadėjau numegzti jai panašią. Dabar jau dažnai jis pavežėdavo mus iki namų, o kadangi miestelis mūsų nedidelis, tai progų atsitiktinai susitikti pasitaikydavo nuolat: tai parduotuvėje, tai miesto šventėse ir renginiuose, tai parke. Įpratome bendrauti ir leisti laiką keturiese, iš pradžių dėl to, kad mūsų mergytės tik susitikusios iškart puldavo viena kitai į glėbį ir net neketino skirtis. Bet ką čia slėpti, patiko jis man kaip vyras. Visai nepanašus į tuos „šiuolaikiškus, pašėlusius“, su kurias iki tol teko bendrauti, ir kurie gana stipriai buvo pakirtę pasitikėjimą visa vyriška gimine.

Bet žinote, su kokia problema susidūrėme? Mes niekada nelikdavome dviese! Paimti vienas kitą už rankos, apsikabinti per pečius - ir viskas. Pirmas mūsų bučinys – parke, tuo pat metu stebint mergaites ant sūpynių ar joms viskas gerai, ir ar nežiūri mūsų pusėn. O mums norėjosi bučiuotis užmiršus visą pasaulį! Elementariai užsmerkus, kaip bučiuojasi visa žmonija. Norėjosi daugiau, nei bučiuotis.

Pradėjome susitikinėti per pietų pertrauką. Mūsų paštas oficialiai pietums neužsidaro, bet visos darbuotojos paeiliui turi po valandėlę sau. Anksčiau būdavo, kad net niekur neidavau, mūsų poilsio kambariuke atsigerdavau arbatos, suvalgydavau sumuštinį. O kai susipažinau su juo... Geriau nesakysiu, ką per pietų pertrauką veikia įsimylėjėliai. Kolegės, be abejo, nujausdavo, laidydavo juokelius, supratingai šypsodavosi ir net pavėlavimus atleisdavo. Gražiausias pavasaris mano gyvenime!

Ir žinote ką? Jis tebesitęsia! Pavasaris širdyje, nesvarbu koks metų laikas už lango. Dabar mes susituokę. Turime tris vaikus. Berniukui – keturi mėnesiai. Mergaitėms penkeri metai, tačiau jos ne dvynės. Kai žiūriu į savo vyrą, į jo nugarą, gražiai pakirptus plaukus, mielą veidą, šypseną, akis, vis dar galvoju: laiminga yra ta moteris, pas kurią jis kas vakarą sugrįžta. Labai gerai žinau, kokia ji laiminga. Ta moteris esu aš!

"Prie kavos"