Vienatvės vainikas

Kai moterys sako, kad joms gerai gyventi vienoms, kad jos visai nepergyvena, dėl to, kad neištekėjo, netikiu. Aš juk ir pati taip sakau. Ramiu veidu tvirtinu, kad „yra gyvenime svarbesnių dalykų, nei tūpinėti apie patiną“, o iš tiesų nieko nenorėčiau labiau, kaip būti mylima, kaip parėjus namo rasti manęs laukiantį vyrą, kaip pačiai jo laukti ir nerimauti, kur užtruko.  Ir barščius virčiau, ir kojines jo rankiočiau, ir  klozeto dangtį neburbėdama nuleisčiau...

Bet gyvenimas susiklostė taip, kad man nepavyko. Kažkodėl. Kodėl, kodėl, kodėl? Kiek sykių užduodavau sau šį klausimą. Nuo septintos klasės, kai draugės per pamokas gaudavo berniukų raštelius, kai vėliau lėkdavo į pasimatymus, į kiną, į šokius, ištekėdavo, išsiskirdavo, vėl kažką susirasdavo ir niekuomet nebūdavo vienos. O aš negaudavau raštelių, manęs netampydavo už kasų, nelydėdavo namo, nekviesdavo kavos, nebandydavo pabučiuoti. Negalvokite, nebuvau ir nesu nei baidyklė, nei pikčiurna, nei pasipūtėlė, nesigirdama galiu pasakyti, nuolat girdžiu daug komplimentų. Dar ir dabar kai einu gatve, kai įstaigoje įeinu į liftą, jaučiu susižavėjimo žvilgsnius. Kai draugės viena po kitos ištekėjo, guodžiau save viltimi, kad ateis laikas, ir sutiksiu sau skirtąjį.

Laikas atėjo ir praėjo, o skirtasis ne.

Dabar net gėda prisiminti kai kuriuos mano bandymus „pakabinti“. Buvau nuleidusi kartelę iki neblaivių ir iki vedusių, ir iki tamsiaveidžių iš pietų šalių. Trukdavo labai trumpai. Mane palikdavo, ir palikdavo, ir palikdavo...  Vėl ir vėl sužeisdami mano širdį. Sakė, tiesiog nepamildavo.

Prieš kelias dienas junginėdama televizoriaus kanalus atsitiktinai pamačiau vieną laidą. Kalbėjo apie tai, ar iš tikrųjų egzistuoja vienatvės vainikas, ar tai tik niekuo nepagrįstas prietaras. Atseit, kai kurioms tiesiog nelemta ištekėti nei užmegzti rimtų santykių dėl savotiško prakeiksmo, kuris uždėtas joms ant galvos lyg nematomas vainikas. Taip ir sustingau su pulteliu rankose ir nustėrusi klausiau, kaip nepažįstama moteris rusiškai pasakojo mano gyvenimo istoriją. Televizijos laidoje pokalbis greit nukrypo į kitus dalykus, o aš galvojau – negi pagaliau sužinojau savo nesėkmių diagnozę. Vienatvės vainikas. Bet kodėl?

Vakare ilgai negalėjau užmigti. Pro langą žiūrėdama į tamsoje juoduojančias medžių šakas galvojau apie savo gyvenimą ir dėliojau mozaiką iš vaikystės prisiminimų ir mamos pasakojimų. Kažkur turėjo būti atsakymas, bet aš jo neradau.

Savaitgalį išsiruošiau pas tetą. Ji gyveno viena ir nuolat kviesdavo aplankyti. Teta kaip ir aš niekuomet nebuvo ištekėjusi. Nė mano mama nebuvo. Aš netgi nežinau, kas mano tėvas. Mama nuolat išsisukinėdavo nuo klausinėjimų, o dabar jau ir nebepaklausi.

Teta apsidžiaugė, kad atvažiavau. Vaišino arbata ir pirktiniais sausainiais, o aš vis nesiryžau užduoti mane kankinusio klausimo. Išties, įdomūs sutvėrimai, mes, žmonės, esame. Štai dabar pasakoju savo gyvenimą pati nežinau kam, viešai auditorijai, kurios nė pažinti nepažįstu, o paklausti paprasčiausią klausimą savo tikros tetos nedrįstu. Tarp artimiausių žmonių neretai būna lyg stiklinė siena, neleidžianti įžengti į jų privačią erdvę ir užduoti tiesius klausimus.

Kodėl mūsų giminės moterys negali ištekėti? „Teta Verute, kodėl jūs neištekėjote?“ – pagaliau išdrįsau. Ji pradėjo kalbėti apie tai, kad turbūt buvo nepakankamai graži (tas netiesa, aš gi mačiau jos jaunystės nuotraukas), kad buvo pernelyg kukli, kad dirbo moteriškame kolektyve... Tie patys nereikšmingi pasiteisinimai, kuriais aš maitindavau save, ir kurie nė kiek nesutrukdė visoms kitoms, nebūtinai gražioms, nebūtinai protingoms, nebūtinai drąsioms moteriško kolektyvo narėms susirasti vyrus.

O kaip močiutė? – klausiau aš jos. Koks buvo jos gyvenimas? „Teta Verute, ar gali būti, kad mus kažkas prakeikė ir pasmerkė gyventi su vienatvės vainikais ant galvos?“

Aš ir dabar nežinau atsakymo. Sužinojau, kad mano močiutė ištekėjo būdama dvidešimt septynerių – gana vėlai jos laikmečiui.  O senelis iš pradžių draugavo su jos geriausia drauge, tačiau ši išvyko mokytis į technikumą, o po mokslų į tėviškę nebegrįžo. O gal ir ne taip, gal senelis ją paliko dėl močiutės, tada ši išvyko visiems laikams. Tikrai, sako teta Verutė, dabar ji tikrai atsimena, buvo taip, kad dėl senelio geriausios draugės susipyko ir visam laikui nutraukė santykius, o ji pati vaikystėje ne sykį girdėjo kalbas, kad čia be burtų neapsieita. Neva, mūsų močiutė draugės kavalierių užkerėta arbata pagirdė ir taip jį sau gavo.

Savo senelį atsimenu menkai. Baltutėliai plaukai, akiniai storais stiklais. Sėdėdavo virtuvėje prie lango ir skaitydavo laikraštį. Atrodė pernelyg tykus šalia valdingos ir ryžtingos močiutės, pilnas kažkokio nepaaiškinamo liūdesio. Nepanašus į vyriškį, dėl kurio kaunamasi. O gal tai žmogus, nugyvenęs gyvenimą ne šalia tos, kurią mylėjo?

Praeitis kupina paslapčių. Žmonės nėra linkę vaikams, anūkams pasakoti apie savo jaunystės aistras ir paklydimus. Man telieka spėlioti. Ar nuviliojo mano močiutė draugės vaikiną? Ar ši prakeikė ją ir visą jos giminę, tuo pačiu ir mane, vienišam gyvenimui? Sako, vienatvės vainikas būtent dėl tokių dalykų ir atsiranda.

Internete skaičiau, kad tą vainiką galima nuimti. Reikia žvakes deginti, kreiptis į burtininkus, atlikti kažkokius ritualus. Man dabar jau tiek metų, kad... nebeverta. O gal ir gerai, kad neturiu šeimos, nepagimdžiau dukros ir nelemtojo vainiko neperkėliau ant jos galvos.

"Prie kavos"