Ant spintos durelių pakabintas rytdienai paruoštas balintos kavos spalvos kostiumėlis. Nebus baltos, primenančios tortą suknelės, nesidėsiu nuometo, kaip ir rūtų vainikėlio, nors tikrai turiu daugiau teisių jį prisisegti, nei kitos šiuolaikinės nuotakos. Savo rūtas išsaugojau ligi vestuvių dienos, kurios
laukiau trisdešimt dvejus metus.
Susipažinome kai baigusi institutą pagal paskyrimą atvykau dirbti mokytoja mažame miestelyje. Virginijus dėstė matematiką ir berniukams darbus. Pastebėjau jį iškart, kaipgi moteriškame kolektyve nepastebėsi vienintelio vyriškio, o dar tokio aukšto ir išvaizdaus. Įkrito man į širdį jis iš pirmo žvilgsnio, ir kuo daugiau pažinau, tuo labiau patiko. Protingas, ramus, bet tvirtas, vieninteliu žodžiu gebantis nuraminti ir labiausiai išdykusius paauglius, ir kuo mandagiausiai išsisukti iš kolegių rezgamų flirto pinklių. Tuo metu mes buvome kelios jaunos mokytojos, ir visos, vienos atviriau, kitos slapta varžėmės dėl Virgio dėmesio. Ypač stengėsi Asta – svaidė įkypus žvilgsnius ir dviprasmiškas užuominas, vaišindavo savo keptais sausainiais, vis kur nors kviesdavo. Man jos pastangos atrodė juokingos, lūpos pernelyg raudonos, sausainiuose per daug sodos, o juokas erzinantis. Nedariau nieko panašaus: flirtuoti taip ir neišmokau, o pačiai kartis vyriškiui ant kaklo tikrai nesirengiau. Nepaisant to, su Virgiu susidraugavome vis stipriau – mums patiko tokia pat muzika ir tokios pačios knygos bei filmai, todėl visada turėdavome apie ką pasikalbėti, juokdavomės iš frazių, kurių kiti nesuprasdavo, ir užbaigdavome vienas kito pradėtus sakinius. Man atrodo, kad mes net jausdavome vienas kito nuotaikas, lyg rezonansas vienos sielos virpesiai persiduodavo kitai. Negi jis galėjo nesuprasti, kad aš jį pamilau?! Nors niekada nė žodeliu neprasitariau. Jaučiau, kad ir jis man neabejingas, o prisipažinti juk pirmas turi vyriškis. Taigi laukiau.
Per pavasario atostogas išvykau pas tėvus, tačiau deja atostogos užsitęsė nenumatytai ilgai. Tėvelis sunkiai susirgo, ir kelios savaitės prabėgo mudviem su mama blaškantis tarp ligoninės ir neatidėliotinų darbų kaime. Laimei, viskas tąkart baigėsi gerai. Grįžau į darbą, kurio buvau taip pasiilgusi: savo mokinių, miestelio, prie kurio pradėjau priprasti, ir, žinoma, Virgio.
O pavasaris žydėjo lyg išprotėjęs, džiugino šviežia žaluma, svaigino ievų kvapu. Vieną pavakarę pilte pilant lietui pasigirdo beldimas į mano duris. Tai buvo Virgis. Be skėčio, visas sulijęs su neužmirštuolių puokšte.
Aš juk galėjau pagauti jo sielos virpesius, supratau iš karto, kad ne prisipažinti meilėje atėjo. „Tuokiamės su Asta... taip išėjo... tu esi nuostabi mergina, bus laimingas tas, kuriam dovanosi savo meilę... kai tavęs čia nebuvo, mes... Asta laukiasi mano vaiko... buvo pasikvietusi, kad padėčiau perstumdyti baldus, ir... taip išėjo... laukiasi mano vaiko...“
Vaikščiojau viena per lietų paupiais ir nuošaliomis gatvelėmis, parko takeliais, kapinėse, ir pati nebežinau kur. Be skėčio. Lietus merkė kiaurai, kartu ašaromis sruveno per mano veidą. Neberūpėjo, ką pagalvos mano mokinių tėvai, jei pamatys mane tokią. Taip išėjo... taip išėjo... taip išėjo... Neįsivaizduoju, kaip iš baldų perstumdymo gali „išeiti“ vaikas. Galvojau, vaikai iš meilės. O čia.... lyg koks dieglys nugaroje... stumdė stumdė baldus ir še tau... laukiasi vaiko! Verkiau, ir pykau, vaikščiojau iki tamsos, peršlapusi iki paskutinio siūlelio.
Virgio ir Astos vestuvės buvo kitame Lietuvos krašte, Astos tėviškėje. Mokykloje susimetėme po kelis rublius dovanų servizui, paskui vaišinomės aptrupėjusiu šakočiu ir kitais „vestuvių pyragais“, žiūrėjome nuotraukas. Nuotakos suknelė su klostėmis, bandant užmaskuoti pasikeitusią figūrą. Laikiausi iš visų jėgų, šypsojausi, juokavau, tik jaunavedžių apkabinti ir nuoširdžiai palinkėti laimės
neįstengiau.
Ar laikas gydo žaizdas? Turbūt taip. Apgydo. Tiesiog turi gyventi toliau. Iš pradžių lyg prisukama lėlė keliesi, eini, kalbi, šypsaisi. Paskui atrandi dalykų, kurie teikia malonumą – dainavimas chore, kelionės, knygos, muzika. Su Asta matydavausi retai, ji išėjo vaiko auginimo atostogų. Su Virgiu kaip ir anksčiau susitikdavome mokykloje, aptarinėdavome knygas ir filmus, juokaudavome. Oi ne, meluoju, iš tiesų nebuvo taip kaip anksčiau, buvusio lengvumo nebeliko, tačiau kaip visada rezonansu jausdavau jo sielos bangas. Nebuvo jis labai laimingas, atrodė kažkoks... prigesęs.
Atidirbusi pagal paskyrimą, išvykau į Kauną. Radau įdomų darbą, daug keliavau, pradėjau dainuoti džiazo grupėje.
Kita meilė nebeaplankė manęs. Jei akiratyje atsirasdavo koks nors vyriškis, nesąmoningai jį lygindavau su Virgiu. Išvaizda, protu, charakteriu buvo kas jį lenkdavo, tačiau tas nuostabus abipusio supratimo jausmas nebepasikartojo. Kam man reikia, kad aplink nuolat sukiotųsi kažkoks vyriškis, jei nėra sielos rezonanso? Nebepalaikiau ryšio nei su Virgiu, nei su niekuo iš tų laikų.
Iki pat praeitos vasaros, kai netikėtai Laisvės alėjoje sutikau Eleną, vieną iš tuometinių jaunų kolegių. Tai ji mane atpažino, sakydama, kad aš visai nepasikeitusi. Ji pati buvo gerokai papilnėjusi, solidi ir elegantiška, tačiau kai susėdome gerti kavos, pradėjo lietis nesibaigiančios temos, kaip ir anksčiau tarškėjome, juokėmės ir negalėjome iki soties atsikalbėti. Elena tebegyveno tame pačiame miestelyje, mokykloje nebedirbo, buvo vietinės reikšmės politike ir miestelio bendruomenės siela. Papasakojo apie buvusius kolegas. Sužinojau, kad Virgis tebedirba mokytoju, jo sūnus kažkur užsienyje, o Asta jau ketveri metai, kaip mirusi.
Atvažiuok! - primygtinai kvietė mane Elena, bruko vizitinę kortelę su telefono numeriu, adresu ir bent keliais elektroniniais paštais. Atvažiuok!- vėl kvietė, paskambinusi po poros savaičių. Miestelyje šventė, bus visokių renginių, bet iki visiškos pilnatvės jai būtinai reikia manęs. Nuvažiavau.
Miestelis ir tas pats, ir pasikeitęs. Žmonių veidai nebepažįstami. Mokyklos pastatas, tuomet visai naujas, dabar skendi medžių lapijoje. Kai kuriuos iš šių klevų ir aš sodinau!
Virgis su moksleiviais statė skveriuke kažkokias skulptūras iš meldų. Arkliukus ar elnius. Žiūrėjome į vienas kitą, ir atrodė, žemė slysta iš po kojų, o galvoje sukosi mintis: ar ir aš jam atrodau tokia pasenusi, kaip jis man? Praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo mūsų pirmo susitikimo, ir ne ką mažiau nuo išsiskyrimo. Laikas įspaudė raukšles jo veide ir išbalino plaukus. O tas gerumas buvimo kartu, sielos rezonansas atsinaujino beveik tą pačią minutę, kaip ir meilė, ištisus dešimtmečius tūnojusi kažkur širdies kamputyje, susitraukusi į tokį mažą gumulėlį, kurio net nebejausdavau, net neįtariau, kad dar turiu... tą pačią minutę ji atgijo, suvešėjo ir vėl išskleidė sparnus.
Taip pat jautėsi ir jis. Aš juk galiu jausti jo sielos virpesius.
Rytoj už jo ištekėsiu.
Niekada nemylėjau kito vyriškio, tik jį.
Kai daugiau nei po trisdešimt metų pažinties mane pagaliau pabučiavo, kai mane, penkiasdešimt penkerių metų merginą, pirmą kartą gyvenime pabučiavo vyriškis, nebemačiau jo veide įspaustų raukšlių, negalvojau apie savąsias. Džiaugiausi meile.
Rytoj už jo ištekėsiu.
Būsime kartu visus metus, kurie mums dar liko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą