Labiau už sostines, labiau už didmiesčius man patinka maži kaimeliai. Ypač jei yra galimybė čia pabūti kurį laiką. Savaitę, kelias savaites... Painus gatvelių labirintas, visiškai neaiškus pirmomis dienomis, pamažu susiklosto į suvokimą, kad į centrinę aikštę galima išlįsti Patarlių skersgatviu, o interneto kavinė yra į kairę nuo mėsinės (kurios lange kartais kabo nuogas avinas, kartais – kelių metrų ilgio dešrelė, o kartais nieko). Atrandi, kur pardavinėjami patys geriausi pyragaičiai, jų pardavėja tave jau atpažįsta ir klausinėja „ar jūsų šalyje dabar yra sniego“. Kažkoks vyriškis prie bažnyčios durų kraunantis malkas sako – mačiau tave vakar, kai dirbau miške, o pagyvenusi moteris, kuri aną sykį mojavo tau iš balkono, kitą dieną prieina ir paduoda granato vaisių.
Seniausius laikus menančio, visokio plauko užkariautojų mačiusio kaimelio pavadinimas Kalatafimi kilęs iš arabiško Qal’at Fimi, reiškiančio "Eufemijos pilis". Tos pilies sienų fragmentus galima apžiūrėti ir šiandien. Ji - aukščiausioje kaimelio vietoje. Net jei nelabai jaudina griuvėsiai, čia verta ateiti dėl į visas puses atsiveriančių vaizdų. Kur bepažvelgtum, nuostabiausi peizažai, vaizdingi arčiau ir toliau esančių kalnų kontūrai. Arimai, vynuogynai, alyvmedžiai ar gelsvai rudo molio skardžiai, apaugę didžiuliais kaktusais. Gražu ir saulei šviečiant, ir apniukusią įvairaus intensyvumo pilkumos sklidiną dieną, ir ypač saulėlydžio valandą. Galima įžiūrėti už kelių kilometrų esančią dorėninę Segestos šventyklą – objektą, ypač dominantį išsilavinusius, archeologija besidominčius turistus, įtrauktą į visas „Ką pamatyti Sicilijoje“ knygas.
Kalatafimio centre yra Garibaldžio namas, kuriame dabar įrengtas muziejus. Ne, Garibaldis čia negyveno. Tačiau vienydamas Italiją buvo prisėdęs prie to didžiulio stalo, miegojo lovoje įdomiu galvūgaliu, valgė iš šios lėkštės. Ant sienų – barzdotų vyrų nuotraukos, dokumentų, laiškų, atvirukų faksimilės. Iš tiesų, jei esi ne vietinis ir nuotraukoje ne tavo prosenelis, ir ypač jei esi ne italas, ir tas prieš 150 metų vykęs mūšis nelabai kaitina tavo vaizduotę, muziejus labiau domina savo interjeru. Smalsu gi, kaip viduje atrodo namai, susispietę prie siaurų gatvelių. Už kelių kilometrų nuo Kalatafimio – Pianto Romano, vieta, menanti 1860 m. gegužės 15 d. įvykusį vieną pirmųjų Garibaldžio mūšių dėl Italijos suvienijimo. Taip kol kas ir neišsiaiškinau, su kuo teko vardan Italijos muštis, tačiau mūšis neabejotinai reikšmingas. Šiandien turbūt visuose Italijos miestuose ir kaimeliuose galima rasti gegužės 15-osios vardu pavadintą gatvę. (Via XV Maggio).
Yra čia ir istorijos muziejus. Ekspoziciją apžiūrėjau pro langą, nes taip ir nesupratau, ar jis visada uždarytas, ar tiesiog nesuradau reikiamų durų. Tai, ką mačiau pro langą, neatrodė labai įdomiai, tai ir durų nelabai atkakliai ieškojau.
Užtat į biblioteką užėjau. Pirmą kartą – kai tikėjausi rasti nemokamą internetą. Interneto kavinė be bevielio ryšio, kur internetas dalijamas po eurą už valandą man pasirodė baisia neteisybe, bet kiekvienas paklaustas apie internetą nusiųsdavo būtent ten. Galvojau taip: jeigu Joniškio bibliotekoje yra nemokamas bevielis, turėtų būti ir Sicilijoje. Neradau. „Internetas čia yra, bet tik informacijos paieškai, jo negalima naudoti prisijungimui prie socialinių tinklų.“ O prie rajaniero? „Ne, prie rajaniero irgi negalima. Tik informacijos paieškai.“ Tačiau biblioteka įsikūrusi labai gražiame istoriniame pastate, darbuotojai malonūs, ir net leido apžiūrėti saugyklas. Įsivaizduokite tik, kaimelio bibliotekoje jie turi penkioliktojo amžiaus rankraščių, kurie pateko čia iš vienuolyno.
Labai greitai galima pastebėti, kad čia yra žmonių, mėgstančių keramiką: daug kur matau spalvota glazūra dekoruotas plyteles, kurios ne tik puošia miestą, bet ir pasakoja jo istoriją. Tai buvusio ilgamečio Kalatafimio seniūno nuopelnas.
Gražiausias kaimelio vietas galima aplankyti sekant maršrutu „Vicoli e cortili“ (skersgatviai ir pralindimai po namais). Tai senamiesčio labirintas, rodantis islamišką miesto kilmę. Arkiniai praėjimai skirti ne tik susitrumpinti kelią, einant į kaimyninę gatvę. Tai ir susitikimų, pasikeitimų naujienomis ir nuomonėmis vieta. Kiekvienas praėjimas turi savo istoriją, kurią dažniausiai atspindi pavadinimas. Pavyzdžiui vienu praėjimu iš ganyklų būdavo parvedamos ožkos ir avys, o kitu vesdavo bet kokį susirgusį gyvulį, kad jis pasveiktų. Ypač įdomus Patarlių skersgatvis – jos išrašytos ant keraminių plytelių. A LA GATTA CHI LICCA LU SPITU NUN CCHI FIDARI LA CARNI ARRUSTUTA. – atrodo čia kažkas apie tai, kad katinui vagišiui negalima patikėti saugoti kepamos mėsos. Kitas skersgatvis – apie Kalatafimio mūšį. Ant plytelių –istorijos nuotrupos, iš mūšio lauko siųstų, bet niekada negautų laiškų ištraukos.
Daug vietų, kur tau primenamas Dievulis. Tai vienur, tai kitur namo sienoje nišos, o jose – šventas paveikslėlis, prie jo švieselė, arba iš šiaudų ir meldų susuktas lizdelis, kuriame guli lėlytė - šventas kūdikėlis. Miestelyje, kuriame ne daugiau 6 tūkstančių gyventojų yra gal penkiolika bažnyčių. Dažniausiai iš išorės jos neišsiskiria nei aukščiu, nei puošnumu (kelios išsiskiria, bet dauguma – ne), ir nebe visos šiandien veikiančios. Į centre esančią bažnyčią užeinu pasislėpti nuo lietaus. Nors labai kuli iš išorės, viduje šviesi ir gausiai dekoruota. Paveikslų siužetai neįtikėtinai žiaurūs. Vėjas girgždina duris. Vis kas nors trumpam užsuka vidun – liūdna moteris, pora karabinierių, vaikinas su treningais... kiekvienas jų įžengia vidun ryžtingai, dalykiškai persižegnoja, kartais trumpam prisėda, patyliukais bet gana greit susiderina savo dangiškuosius reikalus ir vėl išskuba lauk pro vėjo girgždinamas duris. Prie įėjimo skelbimų lentoje parašyta: „Kiekvieną minutę, kurią praleidi supykęs, netenki šešiasdešimt sekundžių laimės“. Labai teisinga, beje citatos autorius Albertas Einšteinas, ir tai, kad jo citata kabo bažnyčioje nuteikia smagiai.
Taip, labiau už sostines ar didmiesčius man patinka maži kaimeliai. Jau atrasta turistų, tačiau jų dar nenutrypta Sicilija, ramus gyvenimas su savais labirintais ir taisyklėmis, gatvėse prie kavinių durų sėdintys diedukai, siauruose skersgatviuose kamuolį spardantys vaikai. (Jų ir reikia klausti, kur yra bevielis internetas, jei nenori mokėti po eurą už valandą). Po rinkimų į vietines tarybas, laimėtojai iškabina plakatus: „Dabar griebsimės darbo. Ačiū!“, ir paskelbia, kad prieš pradėdami darbus, surengs šventę. Labai teisingas požiūris – darbai niekur nepabėgs, o šventė visada gerai.
http://klajoklis.lt/blogs/324/9/sicilija-vienas-i-t-ma-kaim
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą