Viljandžio festivalis. Liaudies muzika nėra senovė

Viljandis, ramus Estijos miestelis, paskutinį liepos savaitgalį neatpažįstamai pasikeičia. Gatvėmis iki ryto vaikščioja minios žmonių, viešbučiuose ir net visų mokyklų sporto salėse nebelieka vietų, ir svarbiausia - visur skamba muzika. Viljandyje keturias dienas vyksta didžiausias Baltijos šalyse liaudies muzikos festivalis. Pasinerti į jo ypatingą atmosferą ir paklausyti atlikėjų iš viso pasaulio atvyksta apie dvidešimt tūkstančių žmonių.

Į festivalio atidarymą atvyko Estijos Prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas. „Jis labai mėgsta liaudies muziką, o mes labai mylime savo Prezidentą“- sakė šalia manęs sėdinti moteris. Atidarymo koncerte svečiavosi ir Latvijos Prezidentas Andris Bėrzinis, atvežęs dovanų retą knygą. Prezidentai pasakė savo kalbas stovėdami ant senovinio šulinio, pažiūrėjo festivalio atidarymą, o kituose koncertų jų nebemačiau.

Viljandžio liaudies muzikos festivalis pirmą kartą įvyko 1993-iaisis. Tai buvo nedidelis liaudiškos muzikos renginys, į kurį kvietė juodu flomasteriu parašytas skelbimas. 200 klausytojų tuomet atrodė daug, o atvykę muzikantai buvo apgyvendinti pagrindinio organizatoriaus Ando Kivibergo namuose. Tai buvo nepaprastas laikmetis: Viljandžio kultūros mokykloje neseniai buvo atsiradusi liaudies instrumentų specialybė, visuomenėje vykę pokyčiai skatino ieškoti tautinio identiteto vietoj siūlyto sovietinio pseudo liaudies meno, o atsivėrusi galimybė bendrauti su kitų šalių muzikantais stiprino įsitikinimą, kad liaudies muzika nebūtinai turi preciziškai atkartoti tai, kas buvo grojama prieš šimtmečius. Į liaudies muziką pažvelgta ne kaip į po stiklu saugomą muziejaus eksponatą, o kaip į gyvą tradiciją, įtraukiančią įvairaus amžiaus žmones, kurių tikslas ne tik tiksliai atkartoti melodiją, bet ir mėgautis muzika. Svarbiausia idėja - liaudies muzika nėra senovė. Ir šiandien ji gali būti kasdieninio gyvenimo dalis.

Festivalis vyko jau 21-ąjį kartą. Šįkart jo tema – „šventasis sambrūzdis“, apie tai, kokia reikšminga yra muzika tautos ir šeimos šventėse bei sakraliuose ritualuose. Garsais iš kartos į kartą perduodama protėvių išmintis, padrąsinama reikšmingais gyvenimo momentais, nubaidomos piktosios dvasios.

Estų ansamblio „Puzle“ vokalistė

Koncertų labai daug. Jie vyksta tuo pačiu metu įvairiose miesto vietose, didelėse ir mažesnėse scenose, visų aplankyti neįmanoma, ir ne taip lengva apsispręsti, kur eiti. Jei festivalio išvakarėse su nuostaba žiūrėjau, kaip Lėla, čia dirbanti savanore, naršo kompiuteryje, youtubėje klausydamasi į festivalį atvykusių muzikantų įrašų, tai kitą dieną supratau, kad tai labai svarbūs „namų darbai“, padedantys apsispręsti, kur labiausiai verta lankytis.

Joji Hirota trio iš Hokaido, šiauriausios Japonijos salos.

Taiko – įspūdingai atrodantis ir nemaža fizinių jėgų reikalaujantis instrumentas, kurio pavadinimas reiškia „storas būgnas“. Jau du tūkstančius metų Japonijoje šio būgno garsais gąsdinami priešai, jie naudojami religinių ceremonijų metu ir teismuose. Žmonės neabejojo būgno magiška galia, o taip pat ir vyrai, išgaunantys garsą, atrodė esą šiek tiek burtininkai. Nesunku tuo patikėti, kai žiūri į vyrus įtemptais raumenimis, su aistra ir jėga perduodančius žinią klausytojams.

 „Fanfare Shukar“, Rumunija

Rumunų grupės „Fanfare Shukar“ vyrai panašesni į grupę kaimo mechanizatorių, nei į žinomus artistus. Saulės nugairinti veidai, tvarkingi, tačiau net aš pastebiu, kad nestilingi rūbai. Jie nevaidina „liaudiškų muzikantų“, ji tiesiog tokie yra. Vaikšto visi kartu, kalba tik rumuniškai, atėję pusryčių, nežino, kaip iš didelio termoso prisileisti karšto vandens, su nuostaba žiūri į pusryčiams paduotą lėkštę avižų košės, o jaunas šviesiaplaukes estes nužiūrinėja pernelyg atvirai.

Tačiau kai pakyla ant scenos (su tais pačiais neįspūdingais rūbais), nuo pat pirmojo trinktelėjimo būgnu, nuo dūšią perveriančio dūdų kvėptelėjimo, išsyk įtraukia visus žiūrovus į siautulingą sūkurį, išsklaidydami bet kokias abejones dėl estų temperamento. Estai tikrai moka šėlti! Grupėje „Fanfare Shukar“ visi savi: mušamaisiais ir pučiamaisiais groja broliai, sūnūs, žentai. Jie jau yra žvaigždės, žinomi toli už savo kaimo ir už savo šalies ribų, tačiau grįžę namo tarp koncertinių išvykų kaip ir anksčiau groja savo kaimynams rumunams ir čigonams svarbesniuose kaimo ir miestelio įvykiuose. „Fanfare Shukar“  muzikoje lyg ir galima atpažinti populiarių pasaulinių hitų motyvus, tačiau net jie patys negali tiksliai nubrėžti ribos, kur baigiasi „koveriai“ ir prasideda jų pačių kūryba.

Karina Moeller iš grupės „Pamyua“ (Aliaska, JAV)

Trijų žmonių grupė „Pamyua“ vadina save jupikais. Šios nedidelės šiaurės tautos atstovai gyvena Aliaskoje, Grenlandijoje ir Rusijoje. Juos vienija bendra kalba ir kultūra. Pasakodami apie ją nuo scenos, atlikdami savo dainas, grupės nariai ragina didžiuotis priklausymu savo tautai . Grupė iš Aliaskos Estijoje pirmą kartą. Paklausti, ar patinka, atsakė: „Taip! Čia kaip Disneilende, tik viskas tikra.“

 Jaunimo stovyklos ETNO narių bendras pasirodymas

Savaitę iki festivalio netoli Viljandžio vyko kūrybinė jaunimo stovykla ETNO: iš įvairių šalių susirinkę vaikinai ir merginos įvairiausiais instrumentais grojo savo šalių liaudies muziką, mokėsi vieni iš kitų ir koncertavo kartu. Beje, ta pati idėja, tik profesionalesniame lygmenyje įgyvendinama jau du metus įvairiose šalyse vykstančiame projekte FolkMus „Jauni muzikantai, senos istorijos“, kurių koncertai papuošė Viljandžio festivalį. Įvairiatautėse komandose keičiamasi instrumentais, improvizuojama, grojama kartu, kuriasi netikėti deriniai ir duetai. Ar tokiuose projektuose kyla pavojus išnykti tautų savitumui, ar atvirkščiai, universali muzikos kalba padeda geriau suprasti vieniems kitus? Atsakymo į šį klausimą nežinau, tačiau klausytis bendro darbo rezultato džiugu.

Kihnu salos moterys

Kartu pašokti kviečia Kihnu salos moterys. Nedidelėje Estijos vakaruose esančioje saloje iki mūsų dienų išlikę unikalios tiek rūbų, tiek muzikos, tiek gyvensenos tradicijos, o labiausiai pastebima tai, kad visą kasdienybės naštą čia velka moterys. Vyrai visada jūroje. Arba smuklėje. O paskui – vėl jūroje.

Festivaliui sklandžiai vykti padėjo apie 300 savanorių: rinko šiukšles, žiūrėjo tvarką, lydėjo svečius ir kt. Mokytojai, universiteto dėstytojai, sodininkai, kelionių vadovai – kiekvienais metais paskutinį liepos savaitgalį jie vyksta į Viljandį, rengiasi savanorių marškinėliais ir tampa šventės dalimi. Taline gyvenantis Tauno (beje, puikiai kalbantis lietuviškai) rytą stumdo šiukšlių konteinerius, pozuodamas jį fotografuojantiems draugams: „ne dažnai tenka dirbti su konteineriais, tuo labiau vilkint tokiais psichodeliniais marškinėliais“. Rausvi fuksijos spalvos savanorių marškinėliai matomi iš tolo, o ką simbolizuoja ant jų nupieštos vištos, kurioms „nurovė stogą“ lieka tik spėlioti. Savanoriavimas – puikus būdas ne tik sutaupyti bilietų sąskaita (jie nepigūs), bet ir pasinerti į patį įvykių sūkurį.

Tarp koncertų, festivalio dalyviai mielai bendrauja su žiūrovais. Ketvirtą kartą festivalyje savanoriaujanti Reda Šmitaitė ir Manganiyar grupės (Indija) muzikantas.

Manganiarai – muzikantų dinastija iš Indijos Radžastano regiono. Jau kelis šimtmečius su savo muzika  dalyvauja turtingų aristokratų gyvenime: palydi juos į karą, pasitinka grįžtančius, o užbaigusius žemišką kelionę lydi giesmėmis per visą gedėjimo laikotarpį. Nors formaliai jie musulmonai, tačiau giesmėmis šlovinami indų dievai. Keturi muzikantai groja susėdę ant pakylos, po savimi sukryžiavę basas kojas. Du iš jų atrodo lyg iš tamsaus medžio išdrožtos skulptūrėlės, jų veidai absoliučiai ramūs, be emocijų. Kiti du – bendrauja su publika veido išraiška, rankų mostais ragina prisijungti, išsitraukia fotoaparatą ir tiesiog nuo scenos nufotografuoja jiems plojančią publiką. O sutikti tarp koncertų, pasiūlo iš jų nusipirkti sidabrinių apyrankių, žiedų arba kompaktinę plokštelę.

Fotografas mėgėjas iš Viljandi Jaan Marik

Kaip visada dauguma klausytojų kartu ir „vaizdo operatoriai“, įvairaus dydžio ir sudėtingumo fotoaparatais, kameromis ar telefonais bandantys įamžinti festivalio akimirkas. Labiausiai akį traukė du fotografuojantys žmonės: juodais gotiškais rūbais apsirengęs vaikinas, patekęs čia lyg iš kito festivalio („tai mano darbas“- pasisakė jis, ir paprastai dingdavo nufotografavęs kelis kadrus koncertų pradžioje). O kitas – apsirengęs vienuolio rūbais. „Ne, aš nesu vienuolis. Tačiau seniausią Viljandžio bažnyčią viduramžiais pastatė pranciškonai, apie šimtą metų čia buvo vienuolynas, todėl pagerbdamas juos nešioju šitą rūbą“- sakė Janas Marikas. Keletą dešimtmečių jis buvo bažnyčios varpininku, o dabar jaučiasi savotišku miesto metraštininku, fiksuodamas nuotraukose viską, kas vyksta Viljandyje.

Kanklių meistras ir muzikantas Ilmaras Hellamaa

Gatvėse, skveruose, kavinėse, prie bažnyčios ir paminklų  įvairiausiais instrumentais groja gatvės muzikantai. Žilabarzdis vyriškis estiškomis kanklėmis netikėtai užgroja „Suliko“, šypsodamasis ir žiūrėdamas į praeivius mėlynomis akimis. Tai garsus kanklių meistras Ilmaras Hellamaa.

Ištisos keturios dienos gatvės muzikos, kai dainuoja kas kaip moka, ir groja tuo, kuo gali. Vidurnaktį prasideda liaudiški šokiai, kuriuose dalyvauja visi norintys, o tie, kuriems ateiti nebelieka jėgų ar galimybių, žiūri internetu tiesioginę transliaciją. Skirstomasi rytui prašvitus. Blaivūs. Jaunas vokietis, ETNO stovyklos dalyvis, pareina už pečių nešdamas gitarą: „Grojome kavinėje. Labai puiki aplinka, tik kai kurie klausytojai užsnūdo“ – juokėsi.

Iš vienos miesto aikštės į kitą važinėjo kariškame automobilyje įrengta scena. Šios grupės koncertai labiausiai traukė žilagalvius klausytojus.

 Gerokai pagyvenęs vyriškis iš Talino sakėsi šiemet jau šeštąjį kartą atvyko pamatyti festivalio koncertų, ir dar jam nepasibaigus, užsisakė viešbutį sekantiems metams.

Dauguma festivalio lankytojų apsirengę taip, kaip jų manymu tinka atvykti į liaudiškus renginius: drobiniais rūbais, papuoštais siuvinėjimu, grubiai nertais šaliais, kai kurie vaikšto basi, ilgus, vėjyje besiplaikstančius žilus plaukus dabina rugiagėlėmis, juosiasi įvairiaspalvėmis juostomis (kurias išmokti nusipinti galima muziejaus kieme įsikūrusiose amatininkų dirbtuvėlėse), puošiasi mediniais karoliais, linksmomis kepurytėmis ir marškinėliais su festivalio atributika. Vyrai susipina barzdas, moterys segi ilgus sijonus. Mažesni vaikai apklijuoti lipdukais, ant kurių užrašytas tėvų telefono numeris.

Mes estus įsivaizduojame kaip uždarus, sunkiai prakalbinamus, emocijų nereiškiančius šiaurės žmones, todėl festivalyje vyraujanti nepaprastai šilta, draugiška atmosfera buvo malonus netikėtumas. Ko gera teisi beveik metus Estijoje gyvenanti jauna prancūzė Mariona, sakydama, kad estų charakterį labai stipriai veikia metų laikai. Vasarą estai visai kitokie, nei žiemą, vasarą jie linksmi, „saulėti, lengvai bendraujantys, o žiemą - niūrūs.

Šiltas, nuoširdus, šurmuliuojantis ir įvairiausiais instrumentais skambantis Viljandžio liaudies muzikos festivalis užburia. Kas buvo čia nors kartą, nori atvykti ir vėl.

 ("Šiauliai plius")